Šviesa tamsoje…
Kiek anksčiau, mane dažnai apnikdavo toks jausmas, jog esu tik nedidelė tamsos dalelė ar vabzdys po truputį artėjantis prie šviesos šaltinio, kuris taip mąsina ir žavi. Skubi kažkur, bet tarsi niekur, į šviesą kuri gali būti visko pabaiga, o gal pradžia?.. ir štai netaip seniai, bene prieš keturis mėnesius, taip beskubėdamas aš pamačiau nuostabią plaštakę… Ji švytėjo ir tebešvyti taippat ryškiai kaip tas šviesos šaltinis, kuris mane taip vertė skubėti… Dabar aš nematau prasmės skubėti ten kur sklinda toji šviesa, aš ją jau turiu, ji tikrai nedegina, o tik labai sušildo… Ši šiluma tokia užvaldanti, jog aš sustojau ir nebenoriu keliauti toliau, į tą nežinomą šviesos šaltinį… Nors ir jaučiu, kad toji šviesa artėja, ji slenka iš lėto neskubėdama artyn, be mano pastangų, bet pirmą kart gyvenime jaučiuos laimingas jog link jos neskubu…
Ačiū Tau mano švytinti plaštake.
Rodyk draugams